Netikėti patogumai

Eini eini žmogus vienas kalnuose, pamatai pažadėtąją nakvynės vietą, o ten – moteris. Gyva ir prie laužo sėdi. Abu nusigandome. Abu nesitikėjome nieko sutikti. Aš išvis nežinau, kur einu, ji – pirmąkart išėjo pasivaikščioti į kalnus. Su vaikinu. O, štai ir vaikinas. Sekundinis pasimetimas ir nepatogumas iš veidų dingsta, susipažįstam. Pradedam dalintis maistu, gėrimais. Tiksliau dalintis maistu, o gėrimu dalinosi jie.

Minėjau, kad kroatai į kalnus tingi eiti. Užtat tie, kurie netingi, paliko didelį įspūdį. Vaikinukas priklauso alpinistų draugijai “Paklenica” ir Kroatijos kalnų gelbėjimo tarnybai http://www.gss.hr/en/news.htm. Klubas rūpinasi trobelėmis šiuose kalnuose. Porą kartų per metus eina grupėmis, atneša įrankių, pataiso baldus. Trobelėse dauggulės lovos, pečius, stalas, pjūklai, indai, stalo įrankiai, dažniausiai ir malkų atnešta. Jas naudoti reiktų ekstremaliomis oro sąlygomis, o šiokią dieną geriau pačiam atsinešti iš lauko. Yra ir panašiai įrengtų urvų. Viskas nemokama.

Gelbėjimo tarnyba yra tam, kad gelbėtų. Irgi nemokamai. Jei ištiko nelaimė – 112, pasakai kas esi, kas bei, svarbiausia, kur nutiko, ir savanoriai žiemą-vasarą, rytą-vakarą, saulei šviečiant-lietui lyjant atskubės į pagalbą.

Sistema veikia maždaug taip: jei gyveni Kroatijoje ir tave traukia kalnai, susimoki nedidelį mokestį už bazinius alpinistinius kursus. Tai – kursai ir atranka. Motyvacija ir fiziniai rodikliai joje svarbūs. Tie, kas praėjo atranką, toliau jau ugdomi ir aprūpinami nemokamai. Jie dalyvauja kursuose, seminaruose, žygiuose, ekspedicijose, naudojasi brangia įranga. Dažniausiai tie patys gelbėtojai „aptarnauja“ kalnus ir urvus. Įsipareigojimas – vienas: bet kada bet ką mesti ir vykdyti gelbėjimo darbus, jei to kam nors reikia.

Apžiūrėjom su vaikinuku žemėlapį, kabėjusį trobelėje, kiek susivokiau, kur esam, pasikonsultavau, ką kitą dieną lankyti. Bojin Kuk – tokia viršūnėlė tapo taikiniu. Už kelių valandų kelio.

Nenorėdamas trukdyti porelei, likau miegoti lauke, bet paryčiais iškritęs lietutis nuvarė į vidų.

Po pusryčių porelė leidosi žemyn pakrantės link, o aš į kitą pusę – ieškoti viršūnės. Pravertė kompasas. Oras apniukęs, bet nelijo. Pakeliui praėjau simpatišką slėnį Skap. Dar paėjęs radau kitą slėnį, keletą trobų, pasiklausiau kelio, gavau nurodymus rankų mostais.

Kalnuose mačiau iš akmenų sustatytų aptvarų, kartais trobelių. Išsiaiškinau, kad kadais aplinkui buvo didelis ežeras ir šiuose kalnuose ganėsi keliasdešimt tūkstančių ožkų ir avių. Akmeniniai aptvarai būtent joms. Prieš keliasdešimt metų ežeras išdžiuvo ir kaimenės dingo.

Grožėdamasis gražiais, kartais šmaikščiais vaizdais, pasiekiau viršūnę. Šalia jos radau Alpinistų draugijos įrengtą urvą, paruoštą nakvynei. Nueita nemažai, pakilta nuo 650 iki 1100 metrų aukštį, bet diena dar nesibaigia. Kitoje slėnio pusėje labai gražiai tamsūs debesys kunkuliuoja ties viršūne. Ateina debesis nuo pakrantės ir susivelia atsitrenkęs į viršūnę.  Užsimaniau tame debesyje pabūti. Reiškia reikia nusileisti iki 650 metrų, pereiti slėnį ir vėl kilti, šįkart į 1200 m..

Kilti teko buvusiu mišku, tiksliau – nuvirtusių eglaičių ir aštrių gervuogių šabakštynu. Atrodė visą amžinybę lipau į viršų, kol atsiradau šalia statesnio paaukštėjimo. O ten akmenys ir jau galima nugarmėti. Kilo mintis parašyti kam nors. Maždaug „jei po pusvalandžio neparašau, skambink gelbėtojams, mano koordinatės tokios ir tokios“. Tada tikrai daug galvojau, ar prasminga siekti tikslo, apie pavojus, apie nereikalingą ar reikalingą rizikavimą. Likus gal penkiolikai metrų iki viršūnės oro sąlygos taip pasikeitė, kad dingo noras kopti aukštyn. Staiga pakilo vėjas, pasipylė lietus ir kruša. Maždaug 1200 metrų aukštyje ant uolų. Girdžiu, kaip artėja žaibai. Adrenalinas po truputį ateina į pagalbą. Vikriai ir tiksliai nusiropščiu nuo uolų, pasiekiu žaliai apaugusią keterą ir tada tai prasidėjo. Pamenat vėją Bura?

Poilsinių ir pažintinių kelionių pasiūlymai į Kroatiją