Retrytas kalnuose

Iš Rišikešo patraukėme į kalnus, į trijų dienų retrytą su jogos mokytoju Prasadu Rangnekaru nuošaliame kalnų ašrame, įkurtame prie Jamunos upės. Sakoma, čia yra moteriškos Kali dievybės energijos šaltinis. Ši juodoji deivė, pasipuošusi kaukolėmis, valdo laiką, viską, kas yra už laiko suvokimo ir mirtį, ji atsakinga už kaitą ir transformaciją, tai moteriška dievo Šivos dalis, kartu ir jo tantrinė mylimoji šalia kitų deivių. Kartais deivė suvokiama kaip itin gaivališka, žiauri ir visa griaunanti, kiti judėjimai ją garbina kaip dievų motiną. Bet kokiu atveju, tai itin galinga energija, kurią, pasak hinduistų, turime kiekvienas. Patyrėme kelias dienas ramybės, buvimo gamtoje su savimi, turėjome gana griežtą dienotvarkę ir mitybą. Valgėme specialiai paruoštą vegetarišką maistą, kelis kartus per dieną atlikome fizinius jogos pratimus, meditavome,  kvėpavome, klausėme mokytojo ir patys kalbėjome, vakarais kūrėme ceremonijas prie laužo, šokome ir dalinomės juokingiausiomis istorijomis, naktimis mūsų langines trankė įdūkusi Kali. O šiek tiek aukščiau kaimelyje vyko vestuvės, tad džiugios dainos ir šventos giesmės skambėjos visas tris dienas kalnuose.

Mačiau Dalai Lamą

Po dvasinių ramybės praktikų patraukėme dar aukščiau ir po keliolikos valanadų kelionės mikroautobusu vingiuotais kalnų keliais atsidūrėme aukštai Himalajuose, mūsų laukė Dharamsala, Mažasis Tibetas.

Dhramsaloje įsikūrė Dalai Lama kartu su dvasine ir administracine tarnyba. Budistinė dvasia savaip spalvino miestą. Pajutome milžinišką skirtumą su Rišikešo Indija. Čia buvo šalčiau, todėl namai buvo statomi tvirtesni. Išvydome nemažai prabangių automobilių. Tiibetiečiai rengiasi moderniai, o jaunimas itin stilingas, dėvi madingus akinius, galvas puošia pankėziškomis šukuosenomis, vyrauja hiphopo ir pop šokių muzikos ritmai. Atvykome Tibeto naujųjų metų (Losi) išvakarėse, todėl miestas ruošėsi šventei. Dalai Lama buvo rezidencijoje, todėl išvydome jį bei klausėmės jo per šventines Naujųjų metų ir Tibeto pasipriešinimo dienos minėjimo ceremonijas. Kaip tik tada jis paskelbė savo garsiąją kalbą, kad Tibetui reikalingas administracinis ir politinis lyderis, atskirtas nuo religinių pareigų, taip bus panaikintas Kinijos argumentas dėl Dalai Lamos neteisėto, nedemokratinio atstovavimo tibetiečiams, tuo tarpu tibetiečiai sutrikę klausėsi kalbos apie būtinas demokratines reformas. Gatvėse jaunuoliai pardavinėjo stilingus marškinėlius su Angry Panda atvaizdu. Buvau susigundžiusi įsigyti ir taip paremti išsilaisvinimo judėjimą, tačiau į mane žvelgiančios piktos pandos akys ketinimą sustabdė. Jaunuolis paklausė, kodėl persigalvojau, pasakiau, kad mane gąsdina tas pyktis, jis įsmeigė dar piktesnes akis į mane ir pradėjo paskaitą apie Kinijos priespaudą.  Nuolankiai atsitraukiau. Labai įdomu buvo stebėti tą skirtumą tarp vyresnių tibetiečių, kurie buvo budistiškai ramūs, orūs, paprasti taikūs žmonės, apsitaisę tradiciniais šventiniais kostiumais, ir įpykusio jaunimo. Tas pyktis buvo juntamas gatvėje, naktiniame klube, ar net gi šventykloje atliekant apeigas.

Kvapą gniaužė snieguotos Himalajų viršukalnės, jų fone besiplaikstančios mantrų vėlevėlės,  budistai vienuoliai ir vienuolės, susisiautę tik raudonomis marškomis, plikai nuskustomis galvomis, šypsenomis sveikindami prasilenkiant, apeigų metu stiprus tibetietiškų dūdų garsas ir gerklinės vienuolių mantros, šventi šokiai, vakarinė žvakučių ir vėliavų tylioji eisena, skirta Tibeto laisvei.

Kas vakarą lydėjau saulę ir regėjau tūkstančiais šviesų nušviestus Himalajus. Tai ne tušti kalnai, tai žmonių knibždėlynas, o apačios nesimato. Tarsi žiūriu į bedugnę ir suprantu, kad ten žemai taip pat zujantis lygumų pasaulis, o kažkur ir Lietuva, o aš čia visa mažytė virš manęs dar keli kilometrai ir dangus. Jaučiausi lyg būdama septintame dangaus aukšte, o virš manęs driekiasi dar keli aukštai link pasaulio stogo.

Dharamsaloje gyvenome atšiauriomis sąlygomis nešildomuose pastatuose. Nuo liūčių dingdavo elektra, todėl viešbučiuose tekdavo šviestis žvakėmis ir laukti, kol sutvarkys elektrą, kad galėtume užsikaisti arbatinuką. Nakčiai karšto vandens plastikinį butelį dėdavau sau prie kojų į lovą. Spartietiškos sąlygos nesumenkino dvasinio patyrimo. Indijos nepatogumų nebijo ir kiti keliautojai, šioje šalyje užsilikę gan ilgam. Sutikau jauną maskviečių šeimą, besibastančią Indijoje jau šešeri metai, šios kelionės metu jiems gimė baltapūkis sūnus. Kavinukėse sėdėjo baltaodžiai vyrai, panašūs į vienišus vilkus.

Tuo tarpu saulėtomis dienomis Tibeto jaunimas, dūkdami kalnų kriokliuose, skalbė patalynę ir drabužius, šeimos rengė smagius piknikus. Jų akyse buvo viltis ir džiaugsams, kuris atėjo kartu su saulėtu pavasariu ir tirpstančiu sniegu.

Jei neturite laiko organizuotis kelionės, žvilgtelkit į Kelionių Akademijos pasiūlymus.