Pasiganymas Kroatijos kalnuose, arba Ką veikti vienam nuostabaus grožio šalyje

croatia_konv

Kartais ima ir atsiranda noras kur nors nuvykti vienam. Nedažnai, ne kiekvienam, bet atsiranda. Pamąstyti, susikaupti, atsipalaiduoti, atrasti. Pasirinkau Kroatiją – skaidrios jūros ir simpatiškų kalnų (bei vietinių žmonių) kraštą. Seniai ten taikiau, draugę norėjau aplankyt, bet nepasitaikydavo pigių skrydžių. Beje, draugės neaplankiau, nes toli nuo oro uostų ir kalnų gyvena.

Dažnai žmonės viliasi, kad išvažiavę kur nors vieni, viską gerai apmąstys ir nuspręs, kaip  toliau gyventi. Bent aš tokią viltį turėjau. Pasakysiu, kad naivi ta viltis Taip, keliauti yra puiku dėl įspūdžių ir kultūrų pažinimo. Taip, vienam keliauti, pabūti ir labiau susipažinti su savimi yra labai sveika, bet savaitės tikrai nepakanka jokiems svarbiems pokyčiams atsirasti. Ir apskritai pokyčiai neatsiras, kai esi atsipalaidavęs. Reikia įdėti darbo:) Užtat smagu buvo: šiek tiek susipažinau, pabendravau, pamąsčiau ir sveikas gyvas grįžau.

Skrydis toks: Kaunas – Briuselis – Zadaras  ir  Pula – Briuselis, nakvynė Briuselyje – Kaunas. Kainavo nedaug – 170 gal litų, bet keturias valandas sėdėjau Ryanairo puslapyje ir naršiau galimus skrydžius. Dabar tą patį, tik patogiau, galima padaryti flyout aviabilietų skiltyje. Galite žvilgtelti į užrašus:

Ryanair

Neitin lengva suprasti, bet čia yra viskas: skirtingi oro uostai, skirtingos datos, skrydžių, persėdimų laikai, kainos. Visgi keturios valandos gyvenimo!

Pastebėjimai apie miestą ir šalį ir piliečius

Kadais buvau Serbijoje pagal  mainų programą. Ten pramokau serbų-kroatų kalbos (Beje, gana vertinga kalba – ja kalbama Serbijoje, Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercogovinoje, Juodkalnijoje. Ją supranta Makedonijoje ir Slovėnijoje). Ten susipažinau su serbe, ji pažįsta kroatę. Taigi turėjau kur apsistoti Zadare ir dar gavau lengvą pažintinį turelį po naktinį miestą.

Pasakysiu, kad patiko labai. Labai. Buvo gilus vakaras, tamsu. Labiausiai įstrigo blizgantis apšviestas tiltas į senamiestį. Baltos blizgančios tašyto akmens senamiesčio gatvės irgi įstrigo. Blizgesys tai nuo drėgmės iškritusi rasa. Atrodo, kad ką tik lijo ar pravažiavo gatvių plovimo mašina.

Zadaro

Sužinojau, kad mokytojai Kroatijoje gyvena daug geriau nei Lietuvoje, kad doktorantūra ten mokama, kad žmonės tingi eit į kalnus, užtat dažnai sėda į valtį ir plaukia žvejoti. Kad pakrantės miestuose žiemą pučia baisus vėjas, pavadinimu Bura. Su juo, beje, dar susidursiu kelionės metu, tik apie tai vėliau.

Kainos Kroatijoje maždaug 20 procentų didesnės nei Lietuvoje, išskyrus transportą. Jis -dvigubai brangesnis. Mėgsta kroatai mėsą ir žuvį. Tik žuvis neįperkama kavinėse ir restoranuose. Užtat įperkami ir privalomai ragautini Balkanų kraštuose yra „plėskavica“ ir „burek‘as“. Tai kaip kebabų ir čeburėkų atitikmuo, tik daug kokybiškesni, su tikra mėsa ir autentiška tešla. „Plėskavica“ – serbų išmonė – tai hamburgeris su tikru faršu, šviežiomis daržovėmis ir kažkur netoli kepta specialia bandele. „Burek‘as“ (žodis, panašus į čeBURĖKas) tai musulmonų sugalvotas kepinys iš sluoksniuotos tešlos ir maltos arba kapotos mėsos. Užgerti mėgsta jį natūraliu jogurtu.

Žmonės tame regione gražūs (Istrijoj, Pūloj, – ne tokie). Susidarė įspūdis, kad tingūs, kiek per išdidūs, bet nusiteikę padėti. Kasdien sutikdavau naujų žmonių, bendraudavau ir tik šeštą dieną vienas paklausė „o kaip čia yra, kad šiek tiek kalbi kroatiškai?“. Kitiems tai atrodė savaime suprantamas dalykas. Arba šitaip mąstė: Lietuva – moka rusiškai, tai yra slaviškai, o kroatų juk irgi slavų. Išties panašumų yra, bet jų nepakaktų susikalbėti.

Ne paslaptis, kad tuo metu, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, serbai kariavo su kroatais. Kroatai ir kroatų Vyriausybė to karo vis dar nenori pamiršti. Paliktos kulkų suvarpytos namų sienos, pažymėtos granatų sprogimo vietos, valstybinė kalba dirbtinai keičiama, kad nutoltų nuo serbų, niekur negali išsikeisti serbiškų pinigų, net jaunimas yra kiek priešiškai nusiteikęs prieš serbus (Serbijoje žmonės ramiau į praeities nuoskaudas žiūri). Su vyresniais žmonėmis apie karą nekalbėdavau.

Na, ir tranzavimas. Vietiniai sakė, kad nepavyks, aš pabandžiau – nepavyko :) Iš didelio miesto neištranzavau. Teko pėdinti į autobusų stotį ir važiuoti tvarkingai. Tiesa, po kelių dienų šiek tiek patranzuoti pavyko tarp mažų miestelių, bet truko ilgokai. Žmonės išgąsdinti žiniasklaidos išpūstų įvykių, rodos, močiutės prisako anūkam neimti pakeleivių ir netranzuoti. Nors… turiu draugų, kuriems sekėsi Kroatijoje tranzuoti. Pabandykit patys, papasakokit, kaip sekėsi:)

 

Poilsinės – pažintinės kelionės į Kroatiją