Išsiruošiau į kalnus

Kaip minėjau, išskridau į Kroatiją truputį pasvajoti ir po kalnus pasiganyti. Turėjau drabužių, miegmaišį, kilimėlį, kompasą, GPS aparatą, galvalempę (ciklopą). Prieš išskrisdamas žinojau, kad Zadare turiu kur apsistot, kad yra toks Velebito kalnų masyvas, kurį galima pradėti naršyti nuo Starigrad Paklenica ir kad, pasak vietinių, tokiu laiku kalnuose lietaus nebūna.

Dar turėjau dujinį degiklį. Kadangi lėktuvu dujų baliono transportuoti nevalia, ieškojau dujų vietoj. Suvargau. Buitines prekes, dujinės įrangos parduotuvę ir porą didžiųjų prekybos centrų išmaišiau. Northland‘o parduotuvėje, dideliame prekybos centre, radau paskutinį, didesnį nei reikia, už 25 ar 40 litų. Rodos „Mercator“ vadinasi. Taigi, dujų Kroatijoj nėra lengva įsigyti. Nepirkau. Per didelis, per brangus, tris ar keturias dienas (tiek ketinau kalnuose praleisti) ir be šilto maisto išgyvensiu. Prisipirkau tuno, dešrų, sūrio, duonos, riešutų, agurkų, svogūnų ir tik du litrus vandens. Dideliame prekybos centre susiradau pigiausią peiliuką (7 litai, lėktuvu tokio gabenti negalima, o dešrą pjaustyti reikia), pasidariau jam įmautę iš kartono ir buvau pasiruošęs kelias dienas gyventi toliau nuo civilizacijos.

Kol nesėkmingai tranzavau ir nuėjau į Zadaro stotį, sutemo. Nusipirkau bilietą į Starigrad Paklenica. Važiuoju važiuoju, autobusas tuštėja, ištuštėja, sustoja. Vairuotojas leidžia suprasti, kad jau paskutinė stotelė. „Ar čia Starigrad paklenica?“ „Seniai jau pravažiavom“. Hmm. „Tai mane į kalnus“ „Kokius?“ „Bet kokius, kad tik gražu būtų“. Apsisuko, atgal link Zadaro važiavo ir prie Tribanj Kruščisa miestelio sustojo. Rodo į keliuką, vingiuojantį aukštyn, ir sako: „Eik, eik ir ten bus gražu“. Bent jau manau, kad taip pokalbis vyko, nes mano kroatų kalbos žinios neitin aukšto lygio.

10 valanda vakaro, tamsu, pradedu eiti. Mėnulis šviečia, kelias vingiuoja, kyla ir džiugina. Po gero pusvalandžio ar valandos kelias pradeda suktis ir leistis. O man reikia tiesiai ir į viršų. Tai ir einu į viršų. Kad nenuklysčiau ėjau Šiaurinės žvaigždės kryptimi. Kelio nebėra, yra tik balti aštrūs akmenys, dygliuoti krūmokšniai ir mažos pušelės. Labai nedraugiškas paviršius blauzdoms (ypač, jei, kaip aš, su šortais eini) ir batams.

Paprakaitavau, apie 12 ar 1 nakties užkopiau iki 600 metrų aukščio (pradėjau nuo 0) ir įsikūriau ant kalniuko viršūnės. Giedra ir nešalta naktis buvo. Tik kilimėlis truputį apsidraskė į aštrius akmenis.

„Ne idi tamo – tamo minirano“

„Ne vėlai gulęs ne per pietus ir kelsi“ – sako niekur dar neegzistuojanti patarlė. Tik patį saulėtekį pramiegojau – jaučiau, kad jis vyksta, bet norėjosi dar pamiegoti kietoje, reljefinėje lovoje. Labai malonu miegoti po atviru dangum, kai oras geras. Dar maloniau, kai prasimerkus nuostabūs vaizdai žadina vaizduotę ir kūną.

Lengvai papusryčiavęs leidžiuosi į kalnus toliau. Žygiuoti su 11 kilogramų kuprine karšta. Laikausi šiaurės krypties, tačiau kalnuose dažnai tenka apeiti lanku daubas, viršūnes, krūmynus, smarkiai nusukant į kairę ar dešinę.

Maždaug tada supratau, kad galvodamas, kur eiti (nepamesti bendros šiaurės krypties), kaip apeiti (reikia pasirinkti tokį apėjimą, kuris būtų pereinamas ir sutaupytų laiko arba jėgų) ir kur kojas dėti (daug aštrių akmenų ir šiek tiek plyčių – reikia saugotis kiekviename žingsnyje), pamiršti iš kur atvažiavai, ką ten palikai ir ką grįžęs turi/nori veikti. Panašiai turbūt jaučiasi slidininkas, čiuožiantis nuo kalno.

Apie dvyliktą, kai saulė plieskė visu smagumu, radau kelis žalius krūmokšnius ir po jais nusnūdau pokaituko. Saugojau jėgas ir vandenį – per karščius judėdami jį gariname daug intensyviau.

Po grožio ir sveikatos miego, užkandau agurkų, o tęsdamas kelionę jau audžiau mintį, kaip čia reiks apsisukti ir grįžti, nes be vandens – ne juokai. Svajojau, kaip smagu būtų imti ir rasti vandens. Nesvarbu, kad vietiniai sako, jog jo čia nebūna. Ir ką gi – minčių galia: neblogai užsilipęs (pasijutau beveik kaip uolų laipiotojas) žiūriu – apačioje trobelė ir daug žemės be augmenijos. Spėju, piemenų kažkada gyventa.

Uolos, akmenys, medžiai, krūmai – turbūt šituo keliu dar nėra joks žmogus ėjęs – ir aš apačioje. Kvepia raguotais gyvūnais, nors gyvūnų ir nėra. Trobelė užrakinta, už jos kažkas išbetonuota ir per vidurį dangtis(!). Pribėgu, atitraukiu dangtį, o apačioje… VANDUO!!! Bet giliai. Įlipt neįmanoma, nes paskui niekada neišlipsi. Akys laksto aplink… štai! – voliojasi senas kiauras kibiras su virvute.  Jei kibiras būtų ne kiauras, tai vandens ir nepavyktų pasiekti. Virvutė per trumpa, bet skylė šiek tiek paniro į vandenį ir pro ją sunkėsi džiugesys ir gaiva.

Pasijutau kaip lordas. Papietavau tuno su svogūnais ir pomidorais, daug atsigėriau, prisipyliau buteliukus vandens (vieną samagonu kvepiantį buteliuką radau vietoj), pailsėjau ir vėl – į šiaurę. Su 13 kilogramų ant pečių.  Mano atrastas vanduo – tai specialiai tam iškastuose šuliniuose susikaupęs lietaus vanduo. Kitokio ten nėra.

Pamenat, teko nusileisti vandens? Tai teko ir vėl pakilti, o iš aukšto dar vieną trobą pamatyti. Šįkart rimtesnę – su pora besiganančių gyvulių. Susimąsčiau, ar noriu su čiabuviais susitikti, ar ne? Juk norėjau vienas pabūti, bet labai smalsu, ką galima sutikti Kroatijos kalnų trobelėje.

Radau besidarbuojančią moterėlę, kokių 50-ies. Šneka, žinoma, tik kroatiškai, bet šį tą suprantu. Ji čia tik vasarai, mašinos čia neprivažiuoja ir mano kryptis – šiaurės – negera. „Kaip tai negera?“. „Ne idi tamo – tamo minirano“. Dar pasitikslinau, perklausiau ir taip – ten tikrai eiti negerai. Mat nuo karo laikų ten užminuota. „Idi tamo, tamo je put, dobar put“ – rodo ji beveik į rytus. Pasakė, kad ten rasiu kelią. Gerą kelią. Turėjo omenyje taką, bet tikriausia man lengvesnį žodį rado. Ir nakvynę nemokamą rasiu. Nelabai supratau, kaip ta nakvynė turėtų atrodyti, bet gerai. Nemokama tai nemokama. Čia baigėsi mano pasivaikčiojimas nepramintais takais. Toliau keliauju turistiniu, raudona ir balta juostomis pažymėtu kalnų takučiu.

Pusantros valandos, saulės laida ir pasiekiau tą pažadėtają nakvynės vietą. Tik prasidėjo ji lengvu išgąsčiu – nesitikėjau sutikti porelės, nusprendusios romantiškai praleisti parą kalnų trobelėje.  Jie irgi manęs nesitikėjo.

Poilsinių ir pažintinių kelionių pasiūlymai į Kroatiją