Sikhų auksas

Laikas namo. Leidomės besikratydami autobuse visą naktį į pačią Himalajų priekalnių apačią. Atsibudau, aplinkui tvieskė kaitri saulė, buvo tvanku ir karšta, galva plyšte plyšo nuo staigaus slėgio ir klimato pokyčio, mane išgelbėjo litrais geriamas specialiais tirpiais milteliais su mineralais praturtintas vanduo, gana šleikščiai sūraus skonio. Šiuos Rehydron miltelius geltonoje pakuotėje rekomenduoju pasiimti į kelionę kuo gausiau ir gerti kartu su saugiai pirktu mineraliniu vandeniu, vengti valgio gatvėje, pirmas dienas valgyti atsivežtą maistą, ir taip leisti virškinimo sistemai adaptuotis, užsiauginti vietines bakterijas, be jų gali būti virškinimo sutrikimų.

Atvykome į turtingiausią žemdirbių valstiją Indijoje Panjabą ir jo miestą Amritsarą. Tai Sikhų miestas. Sikhai yra XV a. atskilusi nuo Hinduizmo nauja religija, įvedusi milžiniškas reformas: atsisakyta daugiadievystės filosofijos, atmesta kastų sistema. Sikhizmas yra penkta pagal dydį religija pasaulyje.  Sikhas įkūnija šventojo kario įvaizdį, galvas juosia spalvingais tiurbanais, dėvi durklą, per šventines apeigas kardą, nesikerpa barzdos ir plaukų, kontroliuoja save ir pasirengęs užstoti engiamuosius dėl jų religinių pažiūrų, odos spalvos ir kastos.  Panjabo valstijoje gyventojų daugumą sudaro sikhai, kurių apskritai pasualyje yra virš 25 mln.  Amritsaras – šventoji sostinė, itin tradicinė, išsaugojusi labai daug XV a. gyvenimo atributų, todėl tame mieste jaučiausi kaip kitoje planetoje. Žengdama Haramandir Sahib arba Auksinės šventyklos kilimais basomis kojomis, patyriau pojūtį lyg būčiau sugrįžusi namo. Šventyklos teritorija apjuosta balta siena, turinčia ketverius vartus, atskirus kiekvienos didžiosios religijos atstovams, nors esame laisvi patekti per bet kuriuos iš jų, tačiau simboliškai gidas mums parinko krikščioniškąjį įėjimą.  Šventyklos tikslas – priimti kaip lygiaverčius vieno dievo garbintojus vyrus ir moteris, nepriklausomai nuo jų gyvenimo būdo ar religijos. Už sienų atsiveria sodai ir parkai, statinių kompleksai, skirti piligrimų nakvynei, mokymams, valgymui. Milžiniška patalpa skirta virtuvei, kurioje savanoriai kasdien gamina maistą šventyklos maldininkams. Teritorijos žemiausioje vietoje balto akmens apsuptyje tyvuliuoja šventas nemirtingumo nektaro baseinas, kurio viduryje stovi mažutė auksinė nepaprasto grožio šventykla.  Per garsiakalbius skambėjo šventos giesmės ir muzika, gyvai atliekama pačioje šventykloje. Ši muzika kūrė pasakos “Tūkstantis ir viena naktis” atmosferą. Aplinkui stoviniavo šventieji sargybiniai ir kariai. Maldininkai plūdo miniomis, pasipuošę brangiausiais papuošalais ir sariais. Auksas tviskėjo ne tik nuo šventyklos, bet ir nuo moterų galvų, ausų, rankų ir kojų, tokios prabangos dagiau niekur neteko matyti. Baltaodžių vakariečių buvo labai nedaug, todėl indai mane stebėjo su pamaldžia nuostaba. Kartais atrodė, kad moterys specialiai norėjo prie manęs prisiliesti, paglostyti mano ranką, petį, ar savo šlaunimi priglusti prie manosios, tai buvo keistas jausmas, toks pagarbus, neviešinamas dėmesys. 

Po formalios, orios ir net pakylėtos atmosferos pas sikhus patyrėme gyvybingas vakarines hinduistų apeigas kitoje šventykloje, kartu šokome, dainavome, džiaugėmės dievų statulų atvėrimu ir vėl uždarymu nakčiai, vaišinomės paaukotais aplesinais, laistėmės šventu vandeniu, visiškai išsidūkome, dar labiau įaudrindami linksmai nuteikusius hinduistus, jie plojo dievams ir mums, mes plojom sau ir jiems. Buvo labai gera nuo tokio paprasto džiaugsmo.

Sufijų burtai ir svajonė sugrįžti

Kelionė ėjo į pabaigą. Ankstyvu traukiniu išvykome į Delį. Atvykome pavakariu, todėl beliko kelios valandos poilsiui ir vakarienei. Vakare mėgavomės sufijų muzikos festivaliu po atviru dangumi tarp senos pilies griuvėsių, padailintų ypatingu apšvietimu. Skambėjo nuostabi meditacinė muzika, publika plojo, prašė kartoti, šiais užburiančiais sufijų muzikos garsais atsisveikinau su Indija.

Grįžus į Lietuvą,  džiaugiausi viskuo, ką akys regėjo, taip gera čia gyventi, švaru ir saugu, pažįstama, net ir susirūpinę praeivių akys atrodė pačios mieliausios. Tiesiog mes pamirštame pasidžiaugti savo nuostabiu gyvenimu, gražiais namais, rūbais, gamta. Indija man leido susitikti su savimi ir išvysti savo ir savo gimtosios kultūros grožį. Už tai tam daugialypiam kraštui sakau Namaste ir  svajoju apie kelionę atgal.

Jei neturite laiko organizuotis kelionės, žvilgtelkit į Kelionių Akademijos pasiūlymus.