Namaste Indija! Arba dvasiniai pasipildymai Šiaurėje. I dalis

namaste_i_konv

Indija mane pakvietė

Vieną rytą, ruošdamasi šokio pamokai, užmerkiau akis ir pas mane atėjo Indija. Grįžo rausvai violetiniu priešaušriu, įrėmintu Šivalajų smailių kuprų. O tada vaiski saulės šviesa nuspalvino Gangos (deivės, paverstos į upę, kad pati apsivalytų ir apvalytų žmones) purslų miglą. Paskui spalvas sugrįžo ir garsas putojančios upės galia bei giesmėmis Šivai. Tuomet atsekė kvapas saldžių gėlių, aitrių smilkalų, susimaišęs su aliejais, šilku, susuktais jogų sadhu kuodais, šventų karvių mėšlu. Indijoje telpa viskas. Tai šalis, turinti 1,2 mlrd. gyventojų.

Indija,

Nesvajojau apie kelionę į Indiją, manau, kad Indija apie mane svajojo. Ji mane pakvietė draugės žinute facebooke, pigiu Ukrainos oro linijų bilietų pasiūlymu. Ir kelionei kažkaip ypatingai nesiruošiau. Keli draugai pasakojo, kad vykdami į Indiją skiepijosi, aš nusprendžiau vykti be skiepų. Tačiau visiems, ketinantiems ten keliauti, siūlau patiems nuspręsti, kaip elgtis. Kelionė buvo suplanuota vasario-kovo mėnesį. Kaip tik pasitaikė itin šaltas vasaris, todėl bičiulių būryje svarstėme  į maršrutą įtraukti pietinius paplūdymius ar Goa regioną.  Burtai lėmė, kad visą kelionę paskyrėme šiaurinei Indijai.

Kultūrinė adaptacija traukinyje

 Nusileidus lėktuvui Delyje, “skubėjome” (mano patyrimu, Indijoje žmonės neskuba ir nesusierzina) į traukinių stotį, kur mūsų laukė šešių valandų kelionė į Haridvarą. Likus dešimčiai minučių iki traukinio išvykimo vis dar laukėme Srishati, kuri turėjo mums perduoti bilietus. Paskutinę minutę ramiai laiptais į peroną nusileido mažutė 28 m. mergina. Tamsios odos ir užburiančių akių būtybė. Ji, žvelgdama į mus, šypsojosi ir iš jos liejosi kažkoks meilės ir švelnumo sirupas. Tiesiog nebuvo galima pykti. Ši jauna verslininkė ir užkietėjusi bastūnė mus maloniai sveikino, bučiavo rankas ir laipino į vagonus. Prie kiekvieno vagono buvo priklijuotas keleivių sąrašas, tad sistema nebuvo paini.

Traukiniui pajudėjus, leipau iš nuovargio, todėl mano galva nuolat knapsėjo. Visas šešias valandas spaudžiau lagaminą prie savęs, nedrįsau ragauti palydovo siūlomos arbatos ir skanėstų. Traukiniui sustojus, prabusdavau ir pro murziną langą į mane žvelgė vargingųjų Indijos sluoksnių gyvenimai. Molinės ar net purvo lūšnos, rytinė jų gyventojų kelionė į šalia geležinkelio augančius krūmus ir pelkes, šimtai į popierių suvyniotų ir virve perrištų milžiniškų paketų, kuriuos ant galvos nešė vyrai ir moterys, jų buvo prikrauti pilni vežimai, krūvos sustatytos peronuose. Kitose stotyse į mane spoksojo gretimo traukinio keleiviai visiškai apdriskusiais rūbais per gyvulinio vagono plyšius. Ir tokiomis sąlygomis jų keliavo tūkstančiai. Žvelgiau pro langą ir vis laukiau, kada gi išvysiu mėlyną Indijos dangų. Tačiau viską gaubė glitus gelsvas rūkas, o gal smogas.  Kur gražioji Indija?

Saulėlydis

Haridvaro stotį pasiekėme pusiaudieniu. Oras buvo kaitrus, bet džiaugėmės šiluma ir vaiskiu dangumi. Haridvaras yra itin svarbus miestas hinduistams, tai vienas iš septynių švenčiausių miestų. Tikima, kad ties šiuo miestu šventas paukštis Garuda išliejo kelis lašus nemirtingumo eleksyro, dėl ko daugybė piligrimų atvyksta nusiplauti savo nuodėmių šventame Gangos upės vandenyje.

Jei neturite laiko organizuotis kelionės, žvilgtelkit į Kelionių Akademijos pasiūlymus.