Viskas prasidėjo nuo pašto ženklų kolekcijos vaikystėje.Viename jų buvo pavaizduotas drugelis (žavėjo jie mane vaikystėje) ir parašyta MONGOLIA. Po daugelio metų ryžausi išpildyti vaikystės svajones ir iškeliavom su vyru medaus mėnesiui į Mongoliją. Į kraštą, kuriame žmonės gyvena jurtose, užsiima klajokline gyvulininkyste, kas dieną dėvi tautinius drabužius ir didžiuojasi unikaliu gerkliniu dainavimu bei šamanais. Bent jau to tikėjomės, kraudamiesi kuprines ir guosdami artimuosius, kad grįšim gyvi ir sveiki iš nežinios krašto.

Ilga kelionė per laiko juostas

Iš Vilniaus autobusų stoties išjudėjome  autobusu per Latviją į Maskvą,o iš ten traukiniu Trans Siberia iki pat Mongolijos sostinės Ulan Batoro. Patogiausias ir, kaip nebūtų keista, pigiausias, būdas gauti vizas ir traukinio bilietą – kelionių agentūrų pagalba (perkant savarankiškai kyla didelė painiava, kai vieniems bilietams reikia vizos, o vizai reikia atgalinio bilieto. Kelionių agentūros turi galimybę pasinaudoti jau turimais bilietų čekiais ir pan.). Šešios dienos traukinyje neprailgo – buvo puikus perėjimas nuo patrakusio skubėjimo į atostogas.

Be to, labai įdomu važiuoti per kelias laiko juostas – ilgainiui nesupranti, ar miegi dieną ar naktį, ar čia vis dar ta pati diena tęsiasi. Per šešias dienas neišvengiamai susipažįsti su namo grįžtančiais mongolais. Mus papirko jų didžiavimasis savo šalimi ir noras kuo gražiau ją pristatyti svečiams. Mes į Mongoliją iškeliavom beveik be jokio išankstinio pasiruošimo (tik paskutinę minutę nusipirkom Lonely Planet gidą) – tad dauguma vietinių patarimų ir rekomendacijų tikrai pravertė. Viena mergina net nuvežė mus tiesiai į butą- viešbutį. Keliaudami po šalį ten palikdavom daiktus ir šiaip likom patenkinti ta keista mūsų gyvenamąja vieta.Tik po mėnesio pradėjom įtarti, kad naktimis į gretimą kambarį įsikraustantys gyventojai ir naktiniai barai kaimynystėje yra nemenkai susiję. Butas-viešbutis- viešnamis…

Ulan Batoro kontrastai

Mongolijos sostinė išsidėsčius abipus neįtikėtino ilgio Taikos aveniu. Pirmi mūriniai namai Ulan Batore atsirado tik sovietmečiu.Taip pat sovietmečiu nugriauta didžioji dalis budistinių vienuolynų ir šventyklų (yra išlikęs tikrai vertas dėmesio šventyklų rajonėlis Ulan Batore). Pastaruoju metu dygstantys dangoraižiai dalinasi kaimynystę su …jurtomis. Šis tradicinis mongolų būstas, manau, dar ilgai gyvuos. Kituose miestuose jurtos sudaro 98 % būstų ( likę 2 procentai – medinukai, mūriniai: paštas,aimago (mūsų rajono atitikmuo) savivaldybė, mokykla ir teatras). Dulkėto pilko Ulan Batoro  pasididžiavimas – Parlamentas su milžiniška žėrinčia storo vyro skulptūra, vaizduojančia didįjį Čingischaną! Visi mongolai be galo didžiuojasi savo chanu, suvienijusiu visas mongolų gentis ir sukūrusiu didžiausią pasaulyje imperiją. Paradokasas, kad dabartinėje Mongolijoje gyvena mažiau žmonių nei Lietuvoje.

Taikos aveniu kartkartėmis pravažiuoja automobiliai su vairu dešinėje pusėje. Dauguma jų – atkeliavę  iš Japonijos.

MTV vs tradicijos

Mongolijos žmonių išvaizda – tokia pat kontrastinga kaip dangoraižių ir jurtų.Jaunimas kiek galėdamas vaikosi MTV madų, parduotuvių lentynos – pilnos balinančių odą kaukių veidui, tačiau didelė gyventojų dalis vis dar dėvi tradicinius mongoliškus drabužius. Turguje (milžiniškas ir gana pavojingas Narantul turgus – geriausia vieta lauktuvėms pirkti) – didžiausia tradicinių rūbų įvairovė.

Įdomi, savitą aurą turinti, miesto dalis – budistinių šventyklų rajonas. Čia nosį kutena nuostabus žolelių smilkalų kvapas (Lietuvoje nieko panašaus nebuvau uosčius), užburia lyg upė almančios budistinės mantros, šnekamos lamų ir jų mokinių (mažų,išdykusių,plikagalvių berniukų), akį traukia  ryškiaspalviai vienuolių rūbai, dvidešimties metrų aukščio  auksinė Budos statula, šventinta Dalai Lamos Migijid Janraisig šventykloje, suvenyrų parduotuvėlės ir jaukios šventyklos.

Žinoma,ir čia neapsieita be kontrastų ir neatitikimų. Sovietmečiu budizmas buvo naikinamas su šaknimis. Vienuoliai išžudyti,vienuolynai išgriauti. Dabar religija vėl po truputį atkuriama, tik šaknys – pakirstos… Tikintieji šventyklos kasoj susimoka, gauna čekiuką, lama duoda popierėlį su maldele, kurios jie nė žodžio nesupranta, bet perskaito ir nuodėmės atleistos.Todėl vis didėja sektų ir krikščionybės populiarumas.

Jurtos kvapas

Supratom, kad Ulan Batoras- ne tai, ko tikėjomės, todėl nepraradę vilties patraukėm į artimiausią nacionalinį parką Tereldž. Jau atutobuse susipažinom su kvapu, kuris lydėjo mus visą kelionę-  su jurtos kvapu. Žmones,gyvenančius jurtose, tikrai galima atskirt iš kvapo – tai pieno, vilnos ir dar nežinia ko mišinys. Nepaisydami jokių kvapų vietiniai autobuse linksmai traukė vairuotojo visu garsu leidžiamą vietinį pseudoliaudišką popsą.

„Tikrosios“ Mongolijos paieškos

Tereldž – daug arčiau to, ko tikies iš Mongolijos. Upės, kalnuoti miškeliai, pievos, kur ne kur – jurtos ir klajojančios ožkų, avių ir jakų bandos.

Entuziastingai puolėm brist per negilią upę į menkiau apgyvendintą krantą.Tuoj pat buvom grąžinti atgal ir įsodinti, o tiksliau užtraukti į jako traukiamą vežimą, kuriame ant bagažo stirtos sėdėjo maždaug penkiolika žmonių.Upė pasirodė akmenuota, o vietomis staigiai gili. Padėkojom išgelbėtojams ir patraukėme priešais upės tėkmę kuo toliau nuo civilizacijos. Pavyko. Palapinė, laužas, žvaigždės, nuostabi gamta.

Ryte pažadino judinamos palapinės garsas. Staigiai pašokau, atsegiau palapinę ir suakmenėjau – į mane spoksojo karvė, o aplink palapinę būriavosi visa banda. Kol pašokau bėgt ir rėkt, jos pačios, išsigandusios manęs, išsilakstė. Po mėnesio Mongolijoje jokios baimės laisvai vaikštančioms bandoms nebeliko.

Kaip gimti iš naujo

Kitą dieną tęsėm žygį nacionaliniu parku. Perbridom upeliuką ir atsidūrėm kokių 40 kvadratinių metrų upės salelėj. Vos įsikūrus pradėjo lyti. Lietus baigėsi tik kitą vakarą. Staigiai pasirodžiusi besileidžianti saulė dar apdžiovino šlapius drabužius, o mes tuo tarpu gėrėjomės pievų grožiu ir paukščių garsais.

Visą naktį rodėsi, lyg kas kalbėtų, juoktųsi. Norom nenorom prisiminiau mongolų šamanus, kurių tradicija vis dar gaji kalnuose. Ryte, nubudę po keistos nakties, pradėjom dar keistesnę dieną. Vakarykštis lietus patvindė upę ir jau iš kalnų ja plaukė medžiai, ritosi akmenys (štai tie naktiniai garsai),o upeliukas, kurį perbridę atsiradom saloje (iš jos buvo telikę kokių 10 kvadratinių metrų), buvo neperbrendamas ne tik dėl gylio ir šalčio, bet ir dėl sraunumo-suklupus tuoj pat nuneštų į didžiąją upę tarp medžių ir akmenų. Gelbėkit!!! Tuoj pat puoliau skambinti visais gide nurodytais numeriais.Telefono ryšys liko su civilizacija… Priblokšti stebėjom į upelį įsmeigtą pagaliuką.

Laimei, vandens lygis mažėjo. Pakuodamiesi palapinę radom virvę. Po pusdienio kantrybė trūko-susirišom ta virve,užsidėjom kuprines su daiktais ant galvų, susiradom geras lazdas pasiremti ir rėkdami iš šalčio ir jaudulio persikėlėm per ledinį upelį. Lyg vaikai krykštaudami sveikinom vienas kitą iš naujo gimus.

Vakare, patyrę dar daug nuotykių, partranzavom į savo butą-viešbutį, Dabar  Ulan Batoras mums buvo daug mielesnis ir artimesnis nei prieš išvykstant ieškoti „tikrosios“ Mongolijos.

Egzotinės – pažintinės kelionės į Mongoliją