Vakarų pakrantėje

Kasablankoje išsilaipiname dienai įpusėjus. Išsiskirstome kas sau ir patraukiame per didžiausio Maroko miesto centrą. Molinio rudumo Fezo namukus keičia pilki dangoraižiai, Medinos šurmulį – urbanizacijos triukšmas. Nei viena, nei kita nekelia didelio susižavėjimo, tad nusprendžiam ilgai čia neužsibūti. Papietaujam ant pievelės šalia 5 žvaigždučių viešbučio, pasinaudojam jo WC. Kostiumuota administracija demonstruoja paslaugų nuolankumą, nors jaučiamės ir atrodom kaip valkataujantys turistai, o ne aukštos klasės klientai.

Lankantis Kasablankoje, neįmanoma nepastebėti milžiniškos mečetės su aukščiausiu pasaulyje minaretu (210m). Šį traukos objektą pasiekiame vakaro prieblandoje, tačiau apšviestas jis spinduliuoja architektūrinę Maroko didybę, o galingas lazeris nuo bokšto nurodo Mekos kryptį. Įlysti vidun įsistačius „kiaulės akis“ nepavyksta, tai tiesiog patraukiam palei Atlanto vandenyno pakrantę, tikėdamiesi surasti nakvynei tinkamą paplūdimį. Akmenuotos ir atviros vietos nevilioja, o teisėtvarkos sargai malonesnę aplinką nurodo tik už 10 km. Praleidžiame trumpą lietaus sesiją Makdonalde ir po kelių riebių hamburgerių grįžtame į kelią jau su kitais tikslais. Pasigaunam Petit Taxi ir laužyta anglų kalba pasiprašom nuvežami į autobusų stotį. Priešingai nei minėti Mersedesai, šie miesto ribose kursuojantys Fiatai ima tik po tris asmenis, o bent kiek susipažinę su Maroko viešojo transporto ypatybėmis, žino, kad jie dar ir skaitliuką turėti privalo. Tai garantas, kad neteks permokėti už važiavimą. Pasitaiko atvejų, kuomet šių taksi vairuotojai neįjungia aparato ir tariasi dėl didesnės kainos iš anksto. Mūsų atveju skaičiuką taksistas suka be derybų ir nuveža į CTM autobusų stotį už 30 dirhamų. Netrunkam suprasti, kad kostiumuotais vairuotojais ir naujais autobusais aprūpintas parkas yra pritaikytas turistams ir naktį link Atlaso kalnų neveža. Grįžtam į kelią ir kitu Petit Taxi atidardam į triukšmingą, vietine kultūra labiau atsiduodančią stotį. Paliekam dar 40 dirhamų, o likusieji draugai jau mūsų laukia atvežti mersedeso už fiksuotą 100 dirhamų kainą. 11 valanda vakaro, žmonių gausu tarsi dieną, o visus perrėkiantys vedliai šaukia krypčių pavadinimus. Pasigavę vieną jų atsiduriame prie reikiamo autobuso. Net ir nepavykus suderėti mažesnės kainos, sumokame 70 dirhamų už bilietus iki Beni Mellal. Autobuse vėlgi savos taisyklės – neišvažiuojama neužpildžius visų vietų, pajudame tik po geros valandos. Autobuse nuolat laksto reguliuotojas ir palaiko „tvarką“ – sužiūri keleivius, pabara rūkyt užsimaniusį vietinį. Naktinis važiavimas, nors ir patogus laiko taupymo atžvilgiu, nesuteikia patogios progos užmigti dėl nuolatinio šurmulio. Apie 3-4 nakties mūsų taboras išsilaipina ir vaikydamas miego likučius patraukia ieškotis nakvynės vietos. Po kokios valandos ėjimo tamsiomis miesto gatvėmis, sugriūname alyvmedžių sodelio dirvonuose.

Pakeliui į kalnus

Pabudina darbo liaudis – vaikai krykštauja matydami kitataučius, piemenys išsigina avių bandas. Pasijuntame tarytum eksponatai muziejuje. Baigiant tvarkytis, kaimo moteris su visa delegacija atneša dar šiltos duonos kepalą, tarytum savo apsilankymu būtume pagerbę jų sodelį. Maloniai nustebinti šypsomės ir atsidėkodami įduodame lietuviško tinginio gabalą.

Beni Mellal atskleidžia autentiškesnę Maroko pusę – vietiniai pasinėrę į savo kasdienius darbus mažiau kreipia dėmesį į turistus. Turgeliuose kartu su maistu ir rūbais parduodamas ir metalo laužas, sulūžę namų apyvokos rakandai. Gatvėje kažkas pradeda muštis, subėga visas būrys žiūrovų, raminti aistrų atvyksta storas policininkas. Savaip šmaikšti atrodo ta arabiškai afrikietiška kultūra.

Prisipirkę apelsinų po 6 dirhamus už kilogramą papietaujame parkelyje prie autobusų stoties. Čia pat gulinėja ir vietiniai benamiai, tačiau išmaldos neprašo ir nesikabinėja. Kažkas iš vietinių nurodo, kad į kalnus geriau vykti Grand Taxi. Po netrumpų derybų sutariama, kad į kalnus mus veš šešis viename mersedese ir vieną kartu su vietiniais. Mūsų vairuotojas, kaip ir kiti ten pastebėti vairuotojai, demonstruoja neeilinius sugebėjimus serpantinų vingiuose lenkti vieną mašiną po kitos tarsi važiuotų mieste. Susipypsi, jei reikia. Salone tvyro neramumo ir dyzelio kvapas.

Patekę prie užtvenktos upės, praeiname karinę zoną ir vakarėjant nusileidžiame į ramybe dvelkiantį paplūdimį. Jaukumui padidinti pirmą kartą kelionėje įkuriame laužą. Netrukus prie mūsų prisistato vietinis senolis ir pareiškia, kad mūsų deginamas sausuolis yra paplūdimio dekoracija. Užgesiname ir padedame į vietą apanglėjusį medžio gabalą tarsi nieko ir nebūtų nutikę, o šeimininkas mums pasiūlo vakarienę ir nakvynę jo verandoje. Būdami laukinio turizmo šalininkai – atsisakome.

Ketvirtos dienos rytas mus pažadina trumpu lietumi. Su kolega sušokame į vėsoką ežero vandenį, likusieji prakaitą nuplauna šalia esančio viešbučio tualeto kriauklėse. Sugalvojam pusryčių pasiprašyti pas vietinius, tačiau sugebame atrasti tik tą patį senioką, kurio dekoraciją bandėme sudeginti. Jo kaina pasirodo per aukšta net ir skaičiuojant moralinę žalą už nuostolius, tad patraukiame atgal per užtvanką į Beni Mellal. Iškelti nykščiai padeda pasigauti pikapą, kurio priekaboje vietos užtenka visiems. Grįžtame stilingai, kalnų vaizdus matydami tarsi ant delno, o savo džiaugsmu dalijamės su visais kelyje matomais susimojuodami.

 Egzotinės – pažintinės kelionės į Maaroką