Marokas. Žiemą saulę besivaikant

marokas_konv

Tai buvo vėlyvas 2010 metų ruduo. Iš kelių pažįstamų keliautojų sulaukiau pasiūlymo vieną lietuviškos žiemos savaitę iškeisti į pietietišką saulę. Tuo metu dar nebuvau išbandęs pigių skrydžių teikiamų ekonominių privalumų, tačiau žinia, kad skrydžiai į Maroką gali kainuoti vos 100 litų, skambėjo pernelyg gerai, kad atsisakyčiau minties rimtai apsvarstyti tokią galimybę. Mėnesį ten praleidęs draugas ir internete rasta informacija apie šalį padėjo prasklaidyti abejones ir ryžausi imtis šios avantiūros.

Kaip linksmai praleisti laiką oro uoste

Naktį iš sausio 19 į 20 pamenu kaip bemiegę ir nerimo kupiną patirtį. Užvaldė nenumaldomas jaudulys prieš kelionė į visiškai kitokią aplinką, taip pat užtruko ir bandymai sutalpinti kelionės mantą į rankinio bagažo reikalavimus. Niekas nežadėjo ekskursinės programos, jokių „viskas įskaičiuota“ garantijų. Vienintelė garantija buvo turimi skrydžių bilietai ir tai, kad vykstama su „geriausias planas – ekspromtas“ šalininkais.

Apie 4 val. ryto sėdu į automobilį, vežantį Karmėlavos link. Nauji žmonės ir pokalbiai su jais kuriam laikui atitolino miego trūkumo pasekmes, tačiau artėjant link Kauno nejučiomis užmigau. Sąmonė sugrįžo tik išlipus Kauno oro uoste ir sutikus ten senus pažįstamus.

Ramaus poilsio nebuvo ir skrydžio į mūsų tarpinę stotelę – Weeze, metu. Nepatogu miegoti lėktuvo krėsluose, su savo pasiūlymais nuolat pro šalį zuja lėktuvo aptarnaujantis personalas, plepa aplinkiniai žmonės.

Nusileidžiame žinodami, kad turime daugiau nei parą laiko iki kito skrydžio. Greitai išsiskirstoma grupelėmis ir kiekviena jų patraukia savais keliais ir tikslais. Vieni – aplankyti miestų (Diuseldorfą ir Kiolną pasiekdami su 7 eurų dienos bilietu), du vyrukai tranzuoja link Amsterdamo (Weeze yra vos 4 km atstumu nuo Olandijos sienos), tuo tarpu aš su dar penkiais „geocaching“ mėgėjais pėsčiomis išeiname aplankyti vietinių apylinkių ir surasti keletą „lobių“.

Šis žaidimą primenantis keliavimo būdas yra paremtas lobių, angliškai vadinamų „caches“ ieškojimu. Slaptavietės lobiams būna paties įvairiausio pobūdžio – pvz sutrūnijęs suoliukas miške, tvoros stulpelis urbanizuotoje teritorijoje, akmuo po tiltu parke. Lobių dydis – nuo tūtelės fotojuostelei laikyti iki normalių metalinių spintų. Vienose telpa tik lapelis užrašams, kitose būna ir daiktų, kuriuos, radus lobį, galima pakeisti savais. Tai gi – vieni lobius slepia, nurodų jų koordinates ir užuominas http://www.geocaching.com svetainėje. Kiti toje svetainėje susižino koordinates ir naudodamiesi GPS aparatais ir užuominomis ieško. Ir dažniausiai pasidalina pasiekimais toje pačioje svetainėje. Žaidimas atsirado 2000-taisiais metais JAV. Dabar šitaip pramogauja ir keliauja apie 5 milijonai pasaulio piliečių. Tikrai labai smagių ir gražių vietų galima aptikti sekant lobių koordinatėmis.

geocaching,

Laisvąją dieną Vokietijoje įveikėme virš 30 km kaimo, miško, urbanizacijos keliais ir suradome 19 lobių. Vakare grįžtant atgal, nuovargis gerokai kirto per kojas, antras oro uosto aukštas tapo mūsų prieglobsčiu, o miegojome labai šiltai. Netrukdomas poilsis paliko gerą įspūdį apie Weeze oro uostą – vietos daug ir niekas neveja lauk „miegmaišinių“ keliautojų.

Su poilsiu grįžo ir sveikata ir gera nuotaika ir nuo mūsų atsiskyrę keliautojai. Susibūrę drauge aplankėme apleistą karinę teritoriją, mat kadaise Weeze‘je buvo įsikūrę britų kariniai daliniai, oro uostas ir aplinkinė teritorija tarnavo jų reikmėms. Vokietijai perėmus valdžią, pakilimo takai virto pigių skrydžių bendrovių lėktuvų prieglobsčiu, o bunkeriai ir kariniai namukai liko nebenaudojami, tačiau turistams nesunkiai prieinami.

Pirmoji pažintis su Afrika

Antroje dienos pusėje atsisveikinome su Vokietijos žemėmis ir pro lėktuvo langus matėme kaip žiemišką kraštovaizdį keičia smėlėti Maroko vaizdai. Fez‘o oro uoste nusileidžiame jau sutemus. Vos išėję pro oro uosto vartus, esame pasitinkami malonios 15 laipsnių šilumos. Būriais susirinkę taksistai bando įsiūlyti savo paslaugas, tačiau nekreipiame į juos dėmesio tol, kol nusprendžiama tolesnių veiksmų eiga. Didžiausia dalis iki miesto pasileidžia pėsčiomis, mūsų grupelė pasirenka viešojo transporto paslaugas, kad nuvykę dar spėtume ir miestą pamatyt.

Pasigavę Grand taksi sutariame mokėti 120 dirhamų už nuvežimą ir pasiekiame centrą. Seni mersedesai ten tarnauja kaip tarpmiestinė transporto priemonė, talpinanti net 6 asmenis – 2 priekyje ir 4 gale. Kelių eismo taisyklių niekas nesilaiko, vairuotojai pasikliauja garsiniu signalu ir intuityviu aplinkinių supratimu. Išlipame prie Fez‘o Medinos – vieno didžiausių ir klaidžiausių senamiesčių pasaulyje. Plavinėdami tūkstančio gatvių labirintais sutinkame kartu atvykusių lietuvių ir vieną para anksčiau Maroką pasiekusį tautietį, kuris mums nupasakoja savo pirmos dienos Maroko patirtį. Aplinka labai triukšminga ir įkyri, turistas čia tiek 6 metų vaikui tiek 60-mečiam seneliui atrodo tarsi pinigų maišas, dėl to nuolat jaučiame mūsų linkme nukreiptą gatvės pardavėjų, kavinukių savininkų, hašišo pardavėjų ir kitas paslaugas siūlančių žmonių įkyrumą.

Pavargę nuo šurmulio grįžtame pavakarieniauti prie Medinos įėjimo. Vienos kavinaitės darbuotojas mus vaikėsi su savo meniu, siūlydamas gardžiausią pasaulyje vakarienę už 70 vietinių pinigų. Matydamas, kad tokiom kainom nesuvilios, nusileidžia iki 40 ir galutinai sutikęs pavalgydint už 30, susodina mus prie stalo. Pamenu su kokiu nerimu viena mergina žiūrėjo į rankomis ruošiamą maistą, tarytum puikiai žinotų kaip nedera pasikliauti gatvėje gaminamo maisto kokybe, tačiau niekas daugiau neprieštarauja šiam išbandymui. Valgėm mes sočiai. Tiršta pomidorinė sriuba buvo keičiama į tadžinus, kuskusus ir šiškebabus viską pagardinant saldžia mėtų arbata. Prieskoniai pas juos nelabai jaučiasi, išskirtinumo maistui suteikia tik karis.

Nakvynės beieškant

Iš kavinės vėlgi pajudam skirtingais keliais. Dalis žmonių leidžiasi į pigių viešbutukų paieškas, o mūsų grupelė, papildyta anksčiau čia atskridusiu draugu, nusprendžia nakvynę susirasti po atviru dangumi. Kad tai nėra pats populiariausias keliavimo būdas, suprantame kiek tolėliau paėję nuo miesto. Mūsų būrelis patraukia „National Security“ atstovų dėmesį, geras 20 min jie automobiliu seka mus stebėdami, kol neištvėrę privažiuoja paklausinėti kokiais tikslais klaidžiojam naktinėmis Maroko gatvėmis. Nors pokalbis jaukumo nesuteikia, vėliau sužinome – viskas daroma turistų saugumui, kurie čia gerbiami labiau nei vietiniai, o viešosios tvarkos pareigūnai yra geriausi turistų draugai. Buvau skaitęs apie atvejus, kuomet gelbsti vien atitinkamos institucijos paminėjimas, ypač vietiniams bandant įkyriai kažką įsiūlyti ar apgauti.

Miegui vietą atrandame ant alyvmedžių kalvelės, šalia istorinę reikšmę turinčios pilaitės. Naktinis oras dvelkia gaivia 5oC vėsa, kuri man patinka netgi labiau nei Weeze oro uosto tvankuma.

Fezas,

Ryte iš turimų maisto atsargų pasidarome pusryčius, vėliau pakylame prie pilaitės kraštovaizdžiu pasigėrėti. Pasigrožėję miesto panorama nusileidžiame žemyn ir pasigautu autobusu už kelis dirhamus pasiekiame traukinių stotį. Kaip bebūtų keista, ten atsiduria ir kiti mūsiškiai, naktį keliavę pėsčiomis dykumoje. Drauge nusprendžiame pajudėti Casablanca‘os link, už bilietus sumokėję apie 50 dirhamų žmogui.

Traukiniai pas juos geri – su kajutėmis ir važiuoja labai greitai. Netrukom įsitikint, kad tai, kas Lietuvoje būtų laikoma viešosios tvarkos pažeidimu, yra toleruojama Maroke. Žaidimai su vėju atsidarius važiuojančio traukinio duris, laikymasis tik už skersinio ir keliamas šurmulys visiškai neerzino vietinių konduktorių. Kai kurie netgi neslėpdami šypsenų palaikydavo pagarbiais gestais.

Egzotinės – pažintinės kelionės į Maroką