Keliauti yra šaunu, nes kelionėse pamatai, ko nematęs ir paragauji, ko neragavęs. Apžvelgsime keletą mitybos objektų, kurie, pavadinkim, yra keisti ir ne visi drįsta juos ragauti. Toli neisime, pasiliksime Europos ribose, tad keptų kirminų ar vorų neminėsime:)
Keisti maistai, sakyčiau, būna dviejų rūšių: tradiciniai, dažniausiai susiję su “būrų” laikais, kai žmonės gyveno vargingai ir stengdavosi nieko neiššvaistyti, kita rūšis – nebūtinai labai skanūs, bet delikatesais tapę valgiai.
Ėriuko galva ant Kalėdų stalo (Norvegija)
Smalahove – tai virta ėriuko galva, tradiciškai valgoma per Kalėdas. Prieš verdant pašalinamos smegenys, apibarstoma druska ir kiek padžiovinama. Ausys ir akys – reibiausios ir, tikriausiai, patraukliausios – suvalgomos pirmiausia.
Šarme gaminta žuvis (Švedija, Norvegija)
Šiaurės tautos įgudo palaikyti žuvį šarme, o po to truputį pavirti. Natrio (būna pirkti, naudojamas muilo gamybai) arba kalio (anksčiau buvo gaunamas iš pelenų) hidrokside palaikyta žuvelė smirda, būna gelinės struktūros ir vadinama – Lutefisk.
Pūdytas ryklys (Islandija)
Hákarl. Tiesiog įvyniotas, kad neišsiteptų, užkastas į žemę, palaikytas pora mėnesių, iškastas ir dar padžiovintas lauke, kad standesnis taptų. Atrodytų, galėtų egzistuoti ir mažiau smirdintis konservavimo būdas, bet yra ir kita priežastis laukti, kol ryklys papus. Pasirodo, jo mėsoje yra žmogui nuodingų cheminių medžiagų (daugiausia antifrizų, saugančių, kad ryklys neužšaltų). Mėsai pasifermentavus po žeme nuodingų medžiagų nebelieka.
Kiaulės taukai ant vaišių stalo. Spėkit kur?
Lašiniai mums – suprantamas maistas, tačiau svečiams iš vakarų gali pasirodyti kiek keistokai. Įsiklausykit – riebios kiaulės taukai – nevirti, nekepti, net nebūtinai rūkyti. Nieko keisto?
Galvijų skrandis sriuboje. Vėl spėkit kur.
Fliaki – kaimyninėje Lenkijoje populiari sriuba, kurioje plaukioja šiaudeliais pjaustytas skrandis su visais minkštais gaureliais. Beje, skrandžius į sriubą taip pat deda Rumunijoje, Balkanų pusiasalyje ir Turkijoje.
Casu marzu, lervų sūris (Sardinija)
Na, ir desertui rimtas sūris iš Europos pietų. Būna fermentuotų sūrių, suprask, truputį papuvusių, mikroorganizmų truputį “apvalgytų”. Casu marzu (išvertus – supuvęs sūris) yra didesnių organizmų – musės lervų suvalgytas, suvirškintas ir grąžintas į pasaulį sūris. Avių pieno sūris fermentuojamas keletą savaičių, pradžioj leidžiant sūrinei muselei http://en.wikipedia.org/wiki/Cheese_fly pridėti savo kiaušinių. Po kelių savaičių sūrį jau galima valgyti. Su visom lervom. Beje, jei lervos gyvos – tai geras ženklas. Priešingu atveju būtų didelė rizika, jog sūris pagedęs, kirmėliukai papuvę ir kiek nuodingi.
Žiūrėkit, kaip tos lervutės moka šokinėti:) http://www.youtube.com/watch?v=qdp-l8EfDIM Sprigt.
Parašius straipsnį norėtųsi išgirsti tokių nuomonių, komentarų: kurio iš minėtų valgių jokiasi būdais neragautumėte?
Su kokias dar keistais patiekalais teko susidurti?
Ką dar keisto lietuviško išskirtumėte?
Tai kuris pats keisčiausias?:)
Pasidalinkite mintimis komentaruose. Gal taip atsiras antra straipsnio dalis:)
