Apie Indijoje, netoli Mianmaro sienos įsikūrusią Koniako gentį sklando įvairios legendos: vieni juos vadina negailestingais žudikais, tuo tarpu čia lankęsi fotografai iš Vakarų neatsistebi vietinių draugiškumu ir svetingumu. Kad ir kokia būtų tiesa, Koniako kultūrai gresia pražūtis – senąsias tradicijas saugančių vyresnių narių gali nebelikti vos po dešimtmečio.

Priešo kaukolė – derlingumo ir energijos simbolis

Sunku pasakyti, kiek dabartinių gentainių perduodama istorija atitinka realybę. Čia nerasite praeitį bylojančių dokumentų, kadangi viskas remiasi mitais ir legendomis. Manoma, kad genties pavadinimas kilo nuo žodžio „Kaonyak“, reiškiančio „juoda galva“ arba „žmogus“. Matyt taip save vietiniai įvardino dėl papročio veidus puošti tamsiomis tatuiruotėmis.

Būtent kūno piešiniai išskiria Koniako žmones iš kitų apylinkių genčių. Tiesa, jie būdavo užsitarnaujami makabrišku būdu – į kaimą parnešant negailestingai nužudyto priešo galvą. Vietiniai tvirtai tikėjo, jog tokio trofėjaus dėka jų žemės tampa derlingesnės, todėl kaukoles laikydavo garbingiausiose namų vietose. Be to, buvo manoma, jog nukertant galvą pasisavinama mirusiojo energija ir dvasia. Žiaurią kilmę slepiančias puošmenas pamažu keičia medinės galvos, kurios, nedidelėse trobelėse padėtos ant televizorių, sukuria neįprastą kontrastą.

Visgi Koniako gentyje tatuiruotės liudija ne tik priešo mirtį, bet ir socialinį statusą. Kūno piešiniai puošia gerbiamiausių narių krūtines, o tatuiruotas merginos kelis sufleruoja, jog ji ištekėjusi – toks įrodymas kur kas patikimesnis nei vakarietiškas vestuvinis žiedas.

Aukų skaičių išduodantys papuošalai

Nors Koniako žmonės dabar visiškai nepavojingi, aplinkinius kaimus genties vyrai puldinėdavo dar septintajame dešimtmetyje. Krikščionybę skleidžiantiems misionieriams pavyko pakeisti kraupias tradicijas, tad dabar net 95% gentainių yra krikščionys.
Dar visai neseniai vietiniai nedėvėjo rūbų, todėl vis dar pasitaiko tradicijas puoselėjančių senolių, kurie vaikštinėja nuogi. Priešų medžioklės laikus menantys vyrai puošiasi iš kiaulių ragų, paukščių plunksnų bei meškos kailio siūtomis kepurėmis, o ant kaklo kabantys vėriniai su bronzinėmis galvomis liudija apie nukautų priešų skaičių.
Nesunku pastebėti, jog Koniako žmonių namai išsidėstė ant aukštų kalvų – taip karinga gentis gindavosi nuo priešų keršto. Nors vietiniai perima vis daugiau vakarietiškų tradicijų, moterys vis dar apgyvendinamos atskirai, tuo tarpu vyrai savo dienas leidžia erdvesniuose namuose.

Galima teisti Koniako žmones už žiaurią praeitį, tačiau verta juos aplankyti ir pamėginti suprasti. Vietos senoliai, entuziastingai pasakodami apie sučiuptus priešus, vargu ar nori svečius išgąsdinti – taip jie prisimena savo šlovės laikus.