Arles – netikėtai atrastas antikinis miestas pietų Prancūzijoje

arles_konv

Arles atsiradau gana netikėtai – įstrigau tranzuodamas iš Nimes oro uosto į Marselį. Dvi valandos (kol atvyks traukinys) pasivaikščiojimo šiame miestelyje paliko troškimą grįžti dar kartą.

Tranzuoti keblu

Priešistorė tokia: važiavau lankyti Marselyje studijuojančios draugės, ieškojau teisingiausių ir pigiausių bilietų. Paaiškėjo, kad skrendant į Nimes oro uostą (110 km nuo Marselio) bilietai kainuoja 10 ar 20 eurų pigiau, nei skrendant į Marselio oro uostą.  Galvoju, ko gi nenutranzuoti. Vis nuotykių ir bendravimo daugiau. Patarimas ateinančioms kartoms: netranzuokit nuo Nimes oro ousto.

Nors greitkelis yra 200 metrų nuo oro uosto, teko eiti 1,5 kilometro, kol  patekau į teisingą vietą. Maršrutas, maždaug toks.

Mane nuo greitkelio skyrė tvorelė ir tankus bei dygliuotas laukas. Kiek paėjėjęs radau vietą, kur tvora lūžusi (kairėje pusėje matosi) ir kur ramiai galėjau patekti į „žolyną“.  Kirtus smilgų, kiečių, gervuogių ir kitų usnių lauką pasirodė, kad greitkelis nepritaikytas  tokio keliavimo būdo mėgėjams. Kelkraščio žmonėms stovėti ir mašinoms sustoti nėra, įstatymai būti greitkelyje draudžia, o vairuotojai skuba. Labai nudžiugau, kai žvelgdamas iš viršaus nuo tiltelio, pamačiau aikštelę, skirtą nenumatytiems sustojimams. Galite pasigrožėti čia. Beje, dešinėje pusėje stovi gana juokingas ženklas. Tai greičiausiai buvo pirmas kartas, kai buvo kiek baisu ir nepatogu stovėti pakelėje. Mašinos greitai ir arti prašvilpia, baisu, kad policija nepamatytų, pučia stiprus vėjas, temsta…

Kiek patrypčiojus sustojo studentas, angliškai mokantis gal 50 žodžių, pavežė 20 km iki Arles, ir sako: „Tranzuok čia. Čia –  gera vieta“. O tas „čia“ tai ant šaligatvio, prie perėjos. Kitur atsistoti irgi neįmanoma, nes prasideda pakelės bortelis. Buvo piko valanda, mašinų gausybė ir jei kuri  stabtelėtų manęs paimti, ilga eilė mašinų taip pat turėtų sustoti. Kaži, kas norėtų tokį gerą darbą padaryti

Užuot tranzavęs, ėmiau ieškoti draugiškų vietinių, turinčių internetą telefone, kad išsiaiškinčiau, kada važiuoja traukiniai į Marselį.  Vietiniai maloniai pagelbėjo, pasakė, kad pakeliui į stotį galima apžiūrėti teatrą ir amfiteatrą. Pastarieji žodžiai smarkiai pradžiugino, nes kažką reikėjo veikti pora valandų. Be to, nedažnai tenka pamatyti taip gerai išsilaikiusį Romos imperijos palikimą.

Iš kažkur gavau žemėlapiuką ir patraukiau miesto įžymybių link.

Romėniškas miestelis

Senamiestis sužavėjo iškart. Siauros gatvelės, kylančios į viršų, storos šviesiai pilkų pastatų sienos ir virš galvos tabaluojantys skalbiniai primena, kad esi pietuose. Radau obeliską, Romos laikų bažnytėlę ir didingą amfiteatrą. Įeiti nepavyko, nes vakare jis uždarytas. Uždarytas ir teatras. Kaip vėliau  išsiaiškinau, amfiteatras puikiai išsilaikęs, o teatro išliko tik sėdimos vietos. „Scenos“ taip pat nedaug telikę. Amfiteatras statytas pirmame amžiuje prieš ir po Kristaus, talpino 20 tukstančių žmonių, žvėrys ir gladiatoriai  jame linksmindavo minias iki 5 amžiaus pabaigos.

Arles,

Spėjau apeiti ratą ar pusantro aplink amfiteatrą, paklaidžioti siauromis gatvelėmis, prisėsti skverelyje, truputį nerasti traukinių stoties, rasti stotį (panaudojau metodą „sek paskui žmones su lagaminais“), nusipirkti bilietą, pažymėti jį stotyje, nuvykti į Marselį ir stebėtis, kodėl niekas nei įlipant, nei išlipant netikrino, ar turiu bilietą…

Rodos nieko ypatingo  ten nenuveikiau, bet liko jausmas, kad reikia būtinai grįžti. Ypač norėčiau ten apsilankyti romantinės kelionės metu.

Reziumė: nusprendęs „sutaupyti“ lėktuvo bilietui, nei eurų (traukinys ir smsai daugiau kainavo, nei lėktuvo bilietų skirtumas) nei laiko nesutaupiau, bet radau kampelį Žemėje, į kurį norisi grįžti.

 

P.S. Romėnišką architektūrinį Arles paveldą saugo UNESCO.

1888-1889 m. Arles gyveno ir kūrė olandų dailininkas Vincentas Van Gogas.

Nuo 1970 m. Arles garsina tarptautinis fotografijos festivalis.