15min.straipsnis

Visų Šventųjų diena pasaulyje minima skirtingai. Vienur švenčiamas Helovinas, kitur ši diena minima santūriai. Visgi pasaulyje yra tokių vietų, kuriose, rodos, dvasios ir vaiduokliai gyvena ištįsus metus. Jums tereikia apsilankyti vienoje iš šiame straipsnyje aprašomų vietų, į kurias patekę tikrai nustėrsite: mat viską, ką aplink matysite, bus šiurpulius kelianti, mįslinga ir legendomis apipinta tikrovė viliojanti turistus iš viso pasaulio.

Lėlės, su kuriomis nesinori pažaisti

Jei kada gausite pasiūlymą apsilankyti Meksikoje esančioje Lėlių saloje gerai pagalvokite, nes po šios ekskursijos, ko gero, daugiau niekada nenorėsite į rankas paimti šių žaislų, juolab turėti jų namuose.

Nuo pasaulio atskirtoje saloje, į kurią valtelėmis plukdo tik vietiniai gyventojai, jau daugelį metų vienintelės gyventojos yra lėlės, o tiksliau šimtai lėlių: purvinų, suveltais plaukais, išbadytomis akimis, besimėtančių ant žemės arba kabančių ant medžių lyg pakaruokliai. Turistai, buvoję šioje saloje, tikino, esą juto lyg į juos būtų įsmeigta šimtai akių, sekančių kiekvieną jų žingsnį. O pojūtis po apsilankymo Lėlių saloje žodžiais sunkiai nupasakojamas.

Mirusios mergaitės įkaitas

Kyla natūralus klausimas, kaip tos lėlės saloje atsirado. Istorija tikrai atitiks mistikos ir siaubo ištroškusių keliautojų lūkesčius, mat didžioji jos dalis nėra legenda, o tikrų tikriausi faktai. Kadaise šioje saloje gyveno atsiskyrėlis Don Julianas Santana, kuris paskutinius 50 savo gyvenimo metų praleido su vienintele partnere – vienatve. Tačiau net ir būnant visiškoje vienumoje ramiai šis laikas nepraėjo, o neramumai prasidėjo netoli salos nuskendus mažai mergaitei. Yra kelios versijos, kaip įvykiai klostėsi toliau.

Viena jų pasakoja, kad po mergaitės žūties vyras žvejodamas ištraukė lėlę, netrukus po to ir dar kelias. Jis esą palaikė tai ženklu ir pradėjo lėles kolekcionuoti, kol sala virto štai tokiu siaubo kampeliu, kokią ją matome šiandieną.

Kitoje istorijos versijoje pasakojama, esą po mergaitės mirties žvejį kankino jos šmėkla, todėl jis norėdamas ją atbaidyti kabindavo ant medžių lėles. Atsiskyrėlis tapo tikra vietine įžymybe, o jo maniją palaikė ir netoliese gyvenę žmonės, gabenę jam žaislus, kad žvejys jais galėtų „papuošti“ salą.

Kad ir kaip ten buvo iš tikrųjų šios istorijos pabaiga viena ir labai mįslinga, mat Don Julianas Santana buvo rastas negyvas tame pačiame kanale, kuriame nuskendo ir mergaitė.

Futuristinis Taivano vaiduoklis

Ko gero, ne ką mažiau dviprasmiškų jausmų sukeltų pasivaikščiojimas po buvusį turtuolių kurortą Taivane – San Zhi. Tik kaži ar jį galima vadinti kurortu, nes gyvų poilsiautojų šis miestas taip ir nesulaukė. O kiek sielų klaidžioja statyti nebaigtuose itin moderniuose pastatuose, žino tik tų namų sienos.

Tačiau kurorto idėja buvo išties unikali. Taivano šiaurėje buvo sumanyta pastatyti futuristinio stiliaus turtuolių rajoną, į kurį šie važiuotų ilsėtis. Kaip tai turėjo atrodyti, galima pamatyti ir šiandien, mat apleistame mieste išliko visi statyti namai, primenantys kosminius laivus. Ovalios formos, neįprastos architektūros spalvoti pastatai keltų susižavėjimą, jei ne maža smulkmena – šiandieną jie stovi apleisti, negalintys priimti poilsiauti nė gyvos dvasios. O taip atsitiko, nes statybų metu dėl neaiškių priežasčių įvyko nemažai nelaimingų atsitikimų, per kuriuos žuvo žmonės.

Kaip ir dera vaiduoklių miestui, liko nemenkas sąrašas neatsakytų klausimų, susijusių su San Zhi statybomis. Po nelaimingų atsitikimų virtinės projekto vykdytojai atsitraukė. Iki šiol taip ir nėra aišku, nei kas vykdė statybas, nei kas buvo šio unikalaus miesto architektas. Norinčiųjų pratęsti projektą taip pat neatsirado, nes sakoma, jog mieste vaidenasi žuvusiųjų sielos. Taip ir stovi šis architektūros šedevras, dažnai vadinamas ateivių namais, apleistas. Ko gero, ir liks amžiams, mat taivaniečiai tiki, kad nevalia griauti namų, kuriuose apsigyvenę mirusiųjų sielos.

Pragaro karaliai

Nors sunku tuo patikėti, tačiau gigantiškoje Kinijoje tėra vienas apleistas miestas. Tačiau savo mįslingumu, kraupumu ir legendomis jis tarsi kompensuoja šį „trūkumą“. Buvusiems Kinijoje ar besidomintiems istoriniais pasaulio paminklais pavadinimas Fengdu turbūt bus girdėtas, nes taip vadinasi vaiduoklių miestas, įkurtas ant Geltonosios upės kranto. Šiandieną, kai viena miesto dalis yra apsemta, į jį galima patekti tik vandens keliu, kas daro šią vietą dar paslaptingesnę.

Fengdu perėjo net kelis etapus, kuriuose legenda apie vaiduoklių miestą vis stiprėjo. Jo atsiradimo pradžia siejama su daoistais Wang Fangping ir Yin Changsheng, kurie, norėdami atsiskirti nuo pasaulio ir jame esančių intrigų, prieš 1800 m. patraukė į Mingo kalną.

Netruko ir apie šią vietą bei du daoizmo išpažinėjus ėmė sklisti kalbos, esą šie buvo nemirtingi ir pakilo į dangų, o Mingo kalne apsigyvenusios dvasios. Tokias kalbas išprovokavo maža smulkmena: daoistų vardų Wang ir Yin junginys kiniškai reiškia „pragaro karalių“.

Paini pomirtinio gyvenimo schema

To užteko, kad Fengdu amžiams liktų vaiduoklių miestu. O turint omeny, kad kinai ypatingą reikšmę teikia pomirtiniam gyvenimui, dėmesys miestui laikui bėgant tik stiprėjo, o legendų vis daugėjo. Vėliau, Tangų dinastijos laikais, šioje vietoje buvo pastatyta išraiškinga šventykla, kurioje detaliai vaizduojamas gyvenimas pragare: joje gausu demonų, kankinimo įrankių atvaizdų, kurie simbolizuoja, kas laukia nuodėmingų žemės gyventojų po mirties. Taip pat mieste stovi 70 budistinių ir daoistinių šventyklų, 18 demonų skulptūrų, kurios atrodo tarsi gyvos, Bejėgiškumo tiltas, nuo kurio mirusiųjų sielos paskutinį kartą gali žvilgtelėti į gyvųjų pasaulį prieš įžengdamos į kančių kupiną dvasių karalystę, ir t.t.

Kinai tiki, kad žmonių sielos po mirties turi pereiti kelis išbandymus ir taip atpirkti savo nuodėmes, kad galėtų reinkarnuotis. Per gyvenimą ne kartą nusidėjusiųjų laukia net 18 kankinimo būdų, kurie yra labai išmoningi: maudynės kraujo ežere, kūno sukapojimas arba sumalimas, patekimas į karščiu alsuojantį pragarą, kuriame stinga oro, ir pan. Po visų kankinimų sielai duodama išgerti Užmaršties arbatos, kad ši pamirštų patirtus kankinimus ir išsivaliusi atgimtų naujame kūne.

Sudėtinga pomirtinio gyvenimo schema puikiai atsispindi mįslingame ir paslapčių kupiname Fengdu.

Gyvieji gali nesibaimindami klaidžioja šio vaiduoklių miesto keliais, mat jų dvasios nekliudys. Tačiau suteikiama galimybė dar esant gyvam išsivalyti nuo nuodėmių ir taip išvengti kankinimų rato. Tam, kam pavyks tris minutes viena koja išstovėti ant šventykloje esančio akmens, galės drąsiai žengti į dvasių pasaulį, kai tam išaus laikas, nes bus išvalytas nuo padarytų nuodėmių. Pabandyti verta.

Pražūtingi deimantai

Tuo tarpu Namibijos dykumoje esantis miestas-vaiduoklis Kolmanskope pasakoja vos šimtmečio senumo istoriją. Jei šiandieną į jį užsuktumėte, vaizdas, kurį pamatytumėte, tikrai pažadintų smalsumą susipažinti su šia istorija. Pirmiausia, stebina tai, kad miestas buvo įkurtas kažkur dykvietėje, antra – smėlio užpustyti pastatai primena ne Pietų Afrikos, o Europos panoramą. Taip yra todėl, kad prieš šimtmetį įkurtas miestas buvo Vokietijos kolonija, atspindėjusi šiai šaliai būdingą architektūrą ir buities detales. Dykvietė buvo apgyvendinta po to, kai vokiečiai Augustas Stauchas ir Zacharias Lewala ten rado deimantų.

Turbūt neatsirastų nei vieno, kurio neprisiviliotų šie gražūs ir velniškai brangūs akmenys. Net jei vilioti reikia į dykumą. Ir vis dėlto idėja pasiteisino. Nedidelis palapinių miestelis netrukus ėmė plėstis, vienas po kito pradėjo dygti pastatai, atsirado pramogų vietos, ligoninė ir netgi vietinė savivalda. Ir nors miestas buvo dykumoje, tai nesutrukdė prasimanyti vandens iš kaimynystėje buvusio miesto. Neįprastas ir itin brangus pajamų šaltinis leido Kolmanskopei pasiekti neįtikėtinas aukštumas – geriausiais savo laikas tai buvo turtingiausias Afrikos miestas. Tačiau po aukštų pakilimų laukia dideli nuopuoliai. Puolusi Kolmanskope, deja, taip ir nesugebėjo atsitiesti ir buvo pasmerkta amžiams likti vaiduoklių miestu.

Paradoksalu, bet Kolmanskopei kaip ir Vokietijai pražūtingas buvo I Pasaulis karas. Šiam pasibaigus ženkliai krito deimantų kaina, o jie buvo vienintelis miesto pajamų šaltinis. Prasimanyti kitą gyvenant dykumoje – vargiai įmanoma. Žmonės vienas po kito ėmė kraustytis, kol miestas visiškai ištuštėjo. Šiandieną tai pamėgta turistinė vieta, kuri puikiai atspindi gyvenimo laikinumą, kol viskas galiausiai būna palaidota, kaip ir šis miestas buvo palaidotas smėlio.

Sprogusi „Tūkstančio ir vienos nakties“ iliuzija

Aukštai kilęs – žemai krisi. Šis posakis taip pat puikiai atspindi apleistų rūmų Indijoje Fatehpur Sikris istoriją. 1571 m. Akbaro Didžiojo, anuomet esą gražiausio Indijos vyro, pastatyti rūmai turėjo būti išsipildžiusi „Tūkstančio ir vienos nakties“ svajonė: raudonojo smiltainio taisyklingai viename lygyje išdėstyti prabangūs paviljonai, kuriuose rezidavo valdovas ir jo haremas, atskiri valgomieji, tapyba puoštos sienos, penkių aukštų apžvalgos bokštas ir panašios detalės, kuriančios pavydėtinos prabangos ir neribotų galimybių įspūdį. Šiandieną jau drąsiai galima kalbėti tik apie įspūdį, mat galimybės pasirodo buvusios ribotos – praėjus vos 14 metų rūmai buvo apleisti dėl vandens stygiaus.

Tačiau ambicingojo valdovo pastangos nebuvo bevaisės, nes šiandien Fatehpur Sikris rūmų kompleksas yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Ir tai, ko gero, viena iš nedaugelio apleistų vietų, kurioje tuštuma nekelia siaubo, tačiau užpildo ramybe. Ypač tai galima pajausti atkeliavus iš netoliese esančio ir turistų perpildyto Tadžmahalo. Turistų čia netrūksta, tačiau priešingai nei kitose gausiai lankomose vietose čia jūsų savo įkyrumu nekankins vietiniai prekeiviai, o atvykėliai lyg susitarę elgiasi tyliau nei įprastai, tokiu būdu išlaikydami ypatingą šios vietos dvasią.

Egzotinių – pažintinių kelionių pasiūlymai į Meksiką

Egzotinių – pažintinių kelionių pasiūlymai į Kiniją

Egzotinių – pažintinių kelionių pasiūlymai į Indiją